Artimiausios tarptautinės šunų parodos vyks rugpjūčio 3-4-5 d. Druskininkuose. Dalyvių registracija baigta.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Kinologinės kultūros ugdymas

Kaip plėtoti kinologinę kultūrą? Kaip paskatinti jaunimą tapti kinologijos savanoriais? Apie visa tai ir dar daugiau…

 

Ištrauka iš Lietuvos edukologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto absolventės, žurnalistės, vokiečių dogų veisėjos Daivos Norkienės magistro darbo „Visuomenės požiūris į kinologinę kultūrą Lietuvoje“, 2 dalis.

Mokyklos reikšmė ugdant savanorystę ir kinologinę kultūrą

Ypatinga reikšmė, ugdant jaunosios kartos atsakomybę prieš gyvūnus bei įtraukiant juos į savanorišką veiklą, tenka mokyklai. Sociologų teigimu, būtent mokytojai formuoja vaikų mokyklinį habitus – elgesio normas ir vertybes, perduoda aplinkos suvokimą ir mąstymo principus, kuriuos patys yra įgiję ir išsiugdę toje pačioje švietimo sistemoje…

Deja, konservatyvus mokytojų požiūris į savanorystę, į problematiką, susijusią su benamiais gyvūnais bei į atsakomybės prieš gyvūnus ugdymą gali lemti visuomenės abejingumą minėtoms problemoms ir žemą šalies kinologinės kultūros lygį.

Šunų reikšmę socializacijos procese įrodė daugelis sėkmingų Lietuvoje bei užsienyje atliktų iniciatyvų: kalinių, vaikų globos namų lankymas su šunimis, gyvūnų terapija, neįgaliųjų integracija į visuomenę, pasitelkiant keturkojus „terapeutus“… Terapinių šunų rengimu (seminarai, kursai) pastaruoju metu vis daugiau užsiima Lietuvos kinologų draugija.

Kinologai tvirtina, kad galimybę nuo mažens bendrauti su gyvūnais turintys vaikai auga jautresni, jų labiau išvystytas atsakomybės jausmas, šias savo charakterio savybes bei vertybines nuostatas vėliau jie perduoda savo vaikams.

Pastaruoju metu vis daugiau ugdymo įstaigų supranta atsakingo požiūrio į gyvūnus reikšmę, todėl daugumoje mokyklų kiekvienų metų spalį švenčiama Pasaulinė gyvūnų globos diena, rengiami susitikimai su kinologais, piešinių parodos, renkamos aukos beglobiams gyvūnams, rengiamos ekskursijos į gyvūnų globos namus.

Šunys tarnauja žmogui ir jo sveikatai

Kaip rašo Bruce Fogle, be visiems žinomų, tradicinių, šuns paskirčių, laikui bėgant, atsirado ir naujų. Šiandien visame pasaulyje šunys dresuojami vedžioti aklus žmones, mokomi padėti žmonėms neįgaliųjų vežimėliuose.

Jie padeda dvejopai. Pirmiausia, fiziškai, kompensuodami prarastus jutimus ar sugebėjimus. Aštuntajame dešimtmetyje socialiniai darbuotojai įsitikino, kad tokie šunys atlieka ir kitą, ne mažiau svarbų, vaidmenį – sugrąžina neįgaliems šeimininkams savigarbą. Įsigijęs šunį neįgalus žmogus darosi atsakingas už tolesnę savo keturkojo padėjėjo dresūrą, pasijunta reikalingas. Pradėta dresuoti šunis senelių prieglaudoms, ligoninėms, slaugos namams ir net kalėjimams. Kai šuo atsiranda atskirtos žmonių grupės gyvenamojoje aplinkoje, sumažėja bejėgiškumo jausmas, apninkantis daugelį uždarytų žmonių. Šuo nebyliai ir paslaptingai padeda žmonėms pasveikti.

Antropologai pastebėjo, kad Kanados Šiaurės vakaruose gyvenantys Atabaskos čiabuviai elgiasi „suvaržytai, santūriai ir nuosaikiai“, išskyrus santykius su vaikais ir šuniukais. Jie šuniukus paikina, įsileidžia į namus, šeria rinktiniu maistu, žaidžia su jais ir labai retai baudžia ar bara, kol šie suauga. Vėliau meilė šiek tiek atvėsta. Pasak stebėtojų, nuolatinis buvimas su mažais šuniukais pažadina natūralius, kultūros nuslopintus žmonių jausmus. Didelį šunų teikiamą emocinį pasitenkinimą atspindi daugelis turtingesnių visuomenių.

Skandinavijos, Didžiosios Britanijos, Šiaurės Prancūzijos, Vokietijos gyventojai santūriau reiškia jausmus nei pietiečiai. Tačiau į šunų laikymą rimčiau žiūrima Šiaurės nei Pietų Europoje. Pasak amerikiečio psichiatro dr.  Aarono Kačerio, šuns lietimas, glostymas, meilus kalbėjimas su gyvūnu – tai priimtinas būdas žmonėms, ypač vyrams, viešai rodyti simpatiją ir gauti atsaką, juk ne visi gali viešai demonstruoti jausmus ir meilę kitiems žmonėms.

Kodėl mūsų jausmai šunims tokie stiprūs?

Šunys mūsų neteisia, nekritikuoja, lieka ištikimi ir nesiginčija. Jie guodžia ir saugo – stulbinamas derinys.

Etnografė Konstancija Pewrin atrado intriguojančią priežastį, kodėl mūsų jausmai šunims tokie stiprūs. Jie nuo mūsų priklauso, mes jais rūpinamės ir tokia „tėvystė“ teikia pasitenkinimą. Perin nuomone, į šunį žiūrima ir kaip į besirūpinantį žmogumi. Daugelis žmonių jaučiasi saugiau, kai šalia tupi šuo. Žmogaus gyvenimas pagerėja, jei jis turi kuo rūpintis, su kuo žaisti, ką mylėti ir ką stebėti.

Kaip rašo D. G. Myers, Los Andželo vėžio centre dirbanti socialinė psichologė Shelley Taylor stebėjo dvi krūties vėžiu sergančias moteris. Viena jų buvo vieniša, ir, neturėdama su kuo pasikalbėti, „šiek tiek netinkamai“ nepažįstamiems žmonėms ir psichologei išliedavo, kas susikaupę širdyje. Antroji buvo visąlaik užimta ir apsupta dėmesio.

Daugelis žmonių savo naminį gyvūną apibūdina kaip brangų šeimos narį, padedantį jaustis ramiems, laimingiems ir vertinamiems. O ar mūsų jaunesnieji broliai turi gydomųjų galių? Apibendrinusi mokslinius tyrimus Karen Allen (2003) tvirtina, jog taip…

Naminiai gyvūnai padidina tikimybę išgyventi po infarkto, mažina sergančiųjų AIDS depresiją, mažina kraujo lipidų, didinančių pavojų susirgti vainikinių širdies kraujagyslių ligomis, kiekį. Moterų kraujospūdis pakyla, kai šios sprendžia sudėtingus matematikos uždavinius šalia esant geriausiam draugui, draugei ar sutuoktiniui, tačiau jis būna kur kas žemesnis, kai šalia jų yra šuo.

Siekdama išsiaiškinti, ar naminiai gyvūnai gali būti „vaistas“, K. Allen tyrė grupę viengungių biržos maklerių, kuriems buvo padidėjęs kraujospūdis, o darbas įtemptas. Atsitiktinei pusei tiriamųjų buvo pasiūlyta iš prieglaudos paimti katę ar šunį. Vėliau, patyrus stresą, naujiesiems naminių gyvūnų šeimininkams kraujospūdis padidėdavo perpus mažiau, negu gyvūnų neturintiems kolegoms.

Šunys taikomi kaip pagalbinė terapinė priemonė ir žmonėms su psichine negalia. 1950 m. Amerikos vaikų psichiatras Borisas Levinsonas pirmasis įrodė, kad naminius gyvūnus verta pasitelkti gydant kai kuriuos emocinius sutrikimus. Dėl sugebėjimo tarnauti žmonių gerovei, šunys naudojami kaip tarpininkai gydant  psichikos, fizinės ar socialinės sveikatos problemų turinčius žmones. Bendravimas su šunimis padeda tenkinti žmonių psichologinius ir emocinius poreikius, didina jų savigarbą.

Šunys ir visuomenė

Tarybinės kinologijos mokyklos senoji metodika nereikalavo iš šunų ekspertų manualinės kontrolės. Buvo manoma, kad ekspertas viską gali įvertinti akimis. Čiupinėjant šunį galima pastebėti kailio paslėptus defektus, bet, svarbiausia, kad tik čiupinėjant gali būti išaiškinti paslėpti šuns psichikos defektai (tik subalansuotos psichikos šuo leidžia save liesti). Pastaroji aplinkybė ypatingai svarbi, kadangi tai turi socialinių pasekmių.

Kadangi šunų parodos tais laikais buvo „zootechninis renginys“, veisimui patekdavo daug nestabilio psichikos šunų: jie galėjo pasielgti neadekvačiai paprastose gyvenimiškose situacijose, todėl buvo socialiai pavojingi. O tų šunų savininkai buvo specialiai ar netyčia auklėjami, melagingai juos tikinant apie teisingumą šunų elgsenos, kurie jokiomis aplinkybėmis neturėjo leistis paglostomi svetimų žmonių. Savininkai net nežinodavo, kad jų šunys kandžiojasi ne todėl, kad yra agresyvūs, o todėl, kad bailūs ar nepasitikintys savimi. Kai kurie savininkai net išgyveno, kad jų šunys yra draugiški…

Įstojusi į pasaulinę bendriją – Tarptautinę kinologų federaciją (FCI) – Lietuva ir kitos posovietinės šalys pakito. Pakito ir kinologinė kultūra. Šunų ekspertizė parodoje, veisiamų šunų kokybė – daug kas dabar kitaip…

„Manualinė kontrolė – čiupinėjimas galvos ir viso šuns kūno yra reikšminga ekspertizės dalis. Šios  kontrolės metu šuo turi elgtis visiškai ramiai…, – savo monografijoje pabrėžia garsus Rusijos kinologas E. L. Jerusalimskis.

Apibendrinant galima teigti, kad būtinas didesnis dėmesys tokių vertybinių nuostatų kaip savanorystė, globa, atjauta puoselėjimui. Kadangi agresijos, smurto (taip pat ir nukreipto prieš save) apraiškų visuomenėje yra gana daug, šunys savo prieraišumu, ištikimybe ir dėmesiu gali praskaidrinti vienišų, kenčiančių, socialiai pažeidžiamų, o ypač vaikų kasdienybę.

Tokių socialinių institutų kaip šeima, mokykla įtaka labai svarbi laužant visuomenėje klestinčius stereotipus apie šunį, kaip apie vienintelės – sargo – funkcijos vykdytoją, bei platesniam šių gyvūnų panaudojimui ir kinologinės kultūros plėtrai.

Susiję straipsniai: http://www.kinologija.lt/?p=21741&lan=ltu