Artimiausios tarptautinės šunų parodos vyks rugpjūčio 3-4-5 d. Druskininkuose. Kviečiame registruoti savo šunis!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Pirmieji žingsniai kaniterapijos link

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie pirmuosius kaniterapijos žingsnius Lietuvoje.

 

Idėja įkurti Kaniterapijos asociaciją kilo entuziastų grupei – tarp jų ir vaikų gydytojai vilnietei Astai Raicevičienei. Galbūt dalį dabartinių kaniterapijos entuziastų sužavėjo Lenkijos specialistų vedamos paskaitos. Tačiau A. Raicevičienė, prieš išklausydama teorijos, turėjo galimybę praktiškai įsitikinti, kokią įtaką negalią turinčiam žmogučiui daro šuo.

Su gydytoja kalbamės apie jos asmeninę patirtį bei pirmąsias kaniterapijos užuomazgas Lietuvoje.

 

Kas paskatino įkurti Kaniterapijos asociaciją?

Buvo 2009 metų pabaiga – 2010 metų pradžia. Atvyko pas mus žmonės iš Latvijos, tada ten dar nebuvo kaniterapeutų, bet jau buvo tokių, kurie buvo pradėję tokią veiklą Latvijoje. Jie surengė mums seminarą. Tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvos kinologų draugija pakvietė žmones, kurie gali pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis apie kaniterapiją. Į šį seminarą atvyko ir veisėjai, ir žmonės besidomintys gyvūnų terapija, norintys sužinoti kažką daugiau. Tai buvo pats pirmas žingsnis.

Per seminarą gavome naujos ir įdomios informacijos, stebėjome filmuotą medžiagą, kaip jie dirba, kur mokosi ir su kuo bendradarbiauja.  Šiek tiek baugino ir pats kaniterapijos pavadinimas. Vien tai, kad į pavadinimą įeina žodis „terapija“ – tai yra gydymas – šiek tiek stabdė. Reikėjo platesnio rato žmonių, specialistų ir daug žinių bei patirties.

Tuomet susikūrė Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centras. Manau, kad tai buvo labai geras žingsnis, nes pirmiausia buvo reikalingas visuomenės švietimas. Jei nešviesime visuomenės, nesupažindinsime, nekeisime požiūrio į šunį, nesimokysime patys ir nemokysime kitų, pajudėti bus sunku. Atsiradus LKD Mokymo centrui, mintis apie kaniterapiją giliai nenugrimzdo ir atradome galimybę pakviesti specialistus iš Lenkijos. Po šio seminaro buvo sujudimas, atsirado savanorių entuziastų ir buvo nuspręsta, kad reikia burtis į asociaciją.

Kokie yra kaniterapijos asociacijos tikslai ir siekiai artimiausiu metu ?

Labai norėtume, kad kaniterapija būtų reglamentuota kaip alternatyvus ir pagalbinis gydymo metodas. Ir tada, jeigu tai įvyks, reikia galvoti apie specialistų ir šunų parengimą, nes tam keliami labai dideli reikalavimai. Mačiau, kaip vyko pirmo lygio kaniterapinio šuns egzaminas. Iš tikrųjų jis labai sudėtingas, labai daug reikalavimų keliama šuniui.

Yra antras lygis ir trečias, kuris jau taikomas terapijai. Iki jo ateiti nėra paprasta netgi atrinkus mažą šuniuką, kuris galbūt bus užaugintas ir parengtas gydomajam darbui. Išlaikęs testą šuo negauna kvalifikacijos visam gyvenimui, jis gauna ją vieneriems metams. Ir mane džiugina, kad yra tokios griežtos taisyklės, nes gali keistis šuns elgsena, sveikata. Turi būti nuolatinė kontrolė, ar tas šuo gali gydyti, ar negali.

Ko reikalaujama iš kaniterapinio šuns?

Paklusnumo. Bet ne aklo paklusnumo, o kad šuo klausytų suvokdamas ir suprasdamas, vertindamas situaciją, kad jaustųsi gerai toje situacijoje, kad reaguotų į tam tikrus dirgiklius. Pagrindiniai jutiminiai šuns organai yra rega, uoslė ir akys. Testo metu visi dirgikliai yra „įjungiami“ – žiūrima į šuns reakciją. Tai turi būti labai adekvatus šuo, tinkamos psichikos, reaguojantis taip, o ne kitaip. Yra vertinimo sistema, yra balai ir, jeigu nors viena testo dalis nepatenkinama, visas testas griūva. Šuo turi viską atlikti gerai arba labai gerai.

Minėjote, kad svarstėte dėl kaniterapijos pavadinimo. Pati esate vaikų gydytoja. Žvelgiant mediciniškai, ar šunų terapija iš tiesų gali būti gydymas?

Visada labai akcentuoju, kad reikia atsargiai sakyti „šuo gydytojas“, „šuo terapeutas“ . Tiek kolegoms, tiek draugams sakau, kad tokius teiginius reikia vartot atsargiai, nors kartais buitinėje kalboje ir pati taip pasakau. Iš tikrųjų šuo negydo, teigiamas emocinis poveikis – tai kitas aspektas. Jeigu kalbame apie gydymą, tai šuo yra „motyvatorius“. Tiek gydymo, tiek terapijos, tiek edukacijos procese. Viską turi organizuoti specialistas arba specialistų grupė, remdamasi tam tikra metodika, numačiusi tikslus ir kaip juos pasiekti. Specialistai turi procesą ir jį vertinti.

Kai buvau stažuotėje Lenkijoje, dar kartą įsitikinau, kad specialistai stebėtų ir vertintų visą gydymo procesą, nes tik tada jie gali kažkur sustoti ar pristabdyti, kažką pakeisti. Klausimas, ar galima visas sritis valdyti ir stimuliuoti iš karto, ar po vieną, ar kelias, bet ne viską iš karto. Tai priklauso nuo vaiko raidos sutrikimo ir yra labai individualu. Bet jeigu mes kalbėtume apie emocinę būklę – kad tai gerai, kad tai teigiama – be abejonės. Bet čia jau kalbame apie šunį buityje.

Galima įžvelgti daug teigiamų dalykų, bet terapijoje yra truputį kitaip. Dar paminėčiau, kad terapijai naudojamas šuo ir rekomendacijos tokiai terapijai turi būti iš gydytojo. Gali būti kelios ligos, tai galbūt prireiks kelių gydytojų išvadų. Tada derini su specialistais, parengi programą, ką ir kaip galima daryti. Ir, galiausiai, pasiekus tam tikrus tikslus ar įgyvendinus uždavinius, tai irgi turi įvertinti gydytojas. Tai tik pagalbinė priemonė, jokiu būdu nesakau ir nesakiau, kad visas kitas procedūras ir gydymą metam į šalį ir gydom tik taip. Niekada. Esu kategoriškai prieš. Tai gali būti tik pagalbinis, alternatyvus gydymo metodas.

Kodėl jums tokia artima ir įdomi kaniterapija?

Tai yra mano patirtis. Tikrai nepasakysiu, kad aš išmėginau kaniterapijos metodus. Dabar, kai šitoje srityje gavau daugiau žinių, galiu pasakyti, kad, gyvendama namie su šunimi ir augindama neįgalų vaiką, pastebėjau teigiamą šuns poveikį emocinei būklei ir elgesiui. Dabar galėčiau sakyti, kad kažkas buvo artima terapijai, kažkokie dalykai, kuriuos dariau nežinodama. Aš neturėjau užsibrėžtų tikslų, galbūt vieną kitą – pavyzdžiui, „perženk per šunį“ arba, „žiūrėk, jis perlipo per kažkokį pakilimą, pabandyk ir tu“. Šuo buvo kaip pavyzdys. Taip, kaniterapijoje tai naudojama, bet aš tai dariau nesąmoningai, savaime. Įsigyti šunį mane paskatino vaiko psichologė.

Daug apie tai kalbėjome. Ji pati turėjo šunį, vokiečių aviganį, ir aš kažkaip paklausiau, kaip jai atrodo, ar būtų galimybė įsigyti mums namie šunį ir kokią tai galėtų turėti įtaką vaikui. Atsakymas buvo teigiamas. Iki tol aš ilgą laiką abejojau, bet kai psichologė pasakė, kad nemano, jog gali būti kažkoks neigiamas poveikis, apsisprendžiau. Tada dar metus laiko rinkausi veislę, analizavau, kiek leido galimybės, žinios ir pasiekiama literatūra. Tai buvo subrandintas sprendimas.

Kokį šunį įsigijote ir kokios jo savybės jus sužavėjo?

Mano šuo – ryzenšnauceris. Tai yra tarnybinė veislė, kaniterapijoje tarnybinių šunų grupės nėra rekomenduotinų šunų sąraše. Bet tai šuo, kuris buvo lengvai dresuojamas, jis labai „kontaktiškas“. Dydis ir stambumas neturėjo didelės reikšmės, bet aš norėjau, kad šuo būtų įspūdingas vaikui ir sudarytų ne mažo, o didelio šuns – draugo įspūdį. Jo instinktas saugoti – tai veislės bruožas. Kaniterapijoje tai nėra stiprioji pusė. Kaniterapinis šuo neturi turėti didelio saugojimo instinkto. Dabar tai žinau, o tada nežinojau, bet nebūčiau pasirinkusi kitaip. Tada mes daug keliavome, būdavome gamtoje ir man norėjosi, kad šuo saugotų. Labai išmintingas šuo. Po to atsirado antras ryzenšnauceris, pradėjau veisti šiuos šunis.

 

Minėjote, kad dar tada, kai nesidomėjote kaniterapija, instinktyviai kažką panašaus pritaikėte savo dukrai. Ar pastebėjote kažkokį jūsų minėtų pratimų poveikį?

Tikrai neišskirsiu, kad, atsiradus šuniui namie, atsirado tas, tas ir tas. Taip sakyti būtų neatsakinga, kadangi visada šalia ėjo reabilitaciniai gydymo metodai, buvo dirbama su specialistais, dirbama ugdymo srityje. Pasakyti, kad kažkas labai kardinaliai pasikeitė, negalėčiau.

Kai matydavau kažkokį kaprizą ar pyktį, galėdavau paprasčiausiai sugėdinti ar pasakyti „pasižiūrėk, ar taip šuo elgiasi, jeigu jis kažko labai nori“. Bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad atsirado šuo ir išsisprendė tam tikros problemos ar sveikatos srityje kažkas keitėsi. Keitėsi, žinoma, bet viskas buvo daroma kartu, ir išskirti aš tikrai negalėčiau.

Niekada nedrįsčiau visko mesti, kas padaryta, ir palikti tik tokį gydymą. Ir niekada to nerekomenduočiau niekam. Sakyti, kad galimas kažkoks stebuklas… na, to laukia žmonės, laukia tėvai. Visada iš kažkokios terapijos ar gydymo komplekso iš pradžių tikiesi stebuklo, tačiau niekas negali to pažadėti. Tikėkimės mažiau. Tikėkimės teigiamo poslinkio, tikėkimės mažų žingsnelių, tikėkimės gerų emocijų, kurių fone mes galime kažką padaryti.

Gintarė Bakūnaitė, 2013 m. spalio 9 d.
http://www.delfi.lt/gyvenimas/gyvunu-terapija/gydytoja-ir-neigalaus-vaiko-mama-turejome-tiksla-perzengti-per-suni.d?id=62991268#ixzz2hgyjeTez