Net trys tarptautinės šunų parodos kovo 2, 3, 4 d. Vilniuje, parodų ir kongresų centre Litexpo. Registracija jau prasidėjo!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Visuomenės požiūris į kinologinę kultūrą

Lietuvos edukologijos universiteto Socialinių mokslų fakultete žurnalistė, vokiečių dogų veisėja Daiva Norkienė Sociologijos ir politologijos katedroje šį pavasarį apgynė magistro darbą „Visuomenės požiūris į kinologinę kultūrą Lietuvoje“.

 

Tai pirmasis toks bandymas gilintis į mūsų krašto kinologijos raidą ir kintantį visuomenės požiūrį į šunis. Darbo autorė maloniai sutiko savo įžvalgomis pasidalyti ir su mumis – publikuojame kai kurias šio darbo dalis. 1-oji dalis – „Kinologinės kultūros samprata ir raiška“.

Pastaraisiais dešimtmečiais pastebėta, kad dalis Lietuvos visuomenės, žiniasklaida, o ir patys šunų augintojai bando nubrėžti takoskyrą tarp beveislių ir grynakraujų šunų veisėjų bei savininkų.

Grynakraujų šunų augintojai buriasi į bendraminčių klubus, lanko šunų parodas, kurios iš esmės yra ne kas kita kaip kultūriniai renginiai – „show“, kur renkami ne tik geriausiai atitinkantys veislės standartą, bet ir gražiausiai pristatomi (vertintojai dėmesį kreipia į šuns ir šeimininko arba vedlio (handler) duetą, judesių darną, net – į aprangos stilių) šunys.

Zootechniniai tikslai (išrinkti geriausią  reproduktorių) šunų parodose užleidžia vietą estetiniams, žaidybiniams tikslams. Į socialinio gyvenimo areną vis labiau įžengia komercinis interesas, kuris, beje, neatsiejamas nuo kultūrinio.

Pavadėlių, gultų, šunims nešioti skirtų rankinių, indų, šunų drabužių, kailio priežiūros priemonių gausa ir įvairovė tiek parodų salių prieigose, tiek specializuotose gyvūnų prekių parduotuvėse atspindi ne tik kylantį kinologinės kultūros lygį (žmonėms ne tas pat, ant ko gulės, kuo pririštas ir kaip atrodys gyvūnas), bet ir kito kultūrinio reiškinio – mados (taip pat ir aukštosios)  – invaziją į šią kadaise tik pragmatišku požiūriu į gyvūnus paremtą sritį.

„Nė viena visuomenė nėra vienalytė. Ją sudaro profesinės, religinės, amžiaus, etninės grupės, kurių kiekviena turi savo kultūrą, vadinamą subkultūra“  (V. Pruskus 2004). „Subkultūros apibūdina ne vien didesnėje visuomenėje esančias etnines ar kalbines grupes. Šis terminas apima bet kurį gyventojų segmentą, savo kultūros normomis išsiskiriantį iš likusios visuomenės. (…) Joms galima priskirti natūralistus, … futbolo klubų rėmėjus” (A. Giddens, 2005).

Todėl kultūros sociologijos požiūriu, grynakraujų (ir ne tik) šunų augintojus bei jų susivienijimus galėtume vertinti kaip subkultūros apraiškas. Subkultūros, kaip žmonių grupės, tam tikru būdu save pristato (reprezentuoja) kitai visuomenės daliai, taip pabrėždamos savo skirtumus (skirtingumą) nuo dominuojančios kultūros.

Be to, subkultūrų skirtingumą pastebi ir neretai pabrėžia save priskiriantieji dominuojančiai kultūrai. Subkultūra ir priklausymas jai sociologijos požiūriu nėra neigiamas reiškinys, nes subkultūra egzistuoja greta dominuojančios kultūros, jos negriaudama, bet ją priimdama, tačiau kartu suvokdama savo kultūrinį savitumą. Jei, tarkime, šunų nemėgstantieji susiburtų į grupes, šunų naikinimo (nuodijimo, žudymo, kaip yra kai kuriuose Rusijos miestuose) ir agresijos, nukreiptos prieš šunų šeimininkus ir jų augintinius, pagrindu, tai būtų vertintina kaip kontrkultūra. Kontrkultūros nariais dažnai tampa visuomenės normų nepripažįstantys, deviantiniu elgesiu pasižymintys individai.

Kiekvienas žmogus laisvai pasirenka gyvenimo stilių, laisvalaikio užsiėmimus ir būdą pinigams išleisti. Vartotojiškoje visuomenėje šuns įsigijimas, dalyvavimas šunų parodose, grynakraujų šunų veisimas ir rodymas parodose „show“, sportas su šunimis ir prabangos prekių (išskirtinio dizaino antkaklių, pavadėlių, gultų, drabužių, papuošalų ir net juvelyrinių dirbinių) pirkimas rodo individo pasirinktą vartojimo modelį, jo saviraiškos ir net habitus pasirinkimą. Šunų augintojai turi savo forumus, augintinius reprezentuojančias svetaines, aktyviai keičiasi informacija apie augintinių pasiekimus, jiems skirtas prekes, laimėjimus, sveikatą ir kt.socialiniuose tinkluose.

(…)

Lietuvos ir pasaulio šunų augintojai taip pat jungiasi į socialinius tinklus, virtualius draugus atsirinkdami pagal jų auginamo šuns veislę ar kitu, pavyzdžiui, dalyvavimo šunų parodose, šunų sporto renginiuose pagrindu. Veikia šunų mylėtojų forumai, vyksta atskirų veislių mylėtojų neformalūs susibūrimai su šunimis kaimo turizmo sodybose, pas vieną iš bendruomenės narių ar gamtoje.

Grynakraujų šunų augintojai kooperuojasi drauge vykti į tarptautines ir pasaulines šunų parodas, kai kurios grupelės stengiasi užsisakyti tą patį viešbutį ar apsigyventi toje pačioje kaimo turizmo sodyboje, kur drauge švenčia keturkojų pergales ar liūdi dėl pralaimėjimų, džiaugiasi augintinių bendravimu, aptaria šunų auginimo, priežiūros, treniravimo, ruošimo parodoms subtilybes.

Kinologija ir kinologinė kultūra

Mokslas apie šunis daugelio mokslininkų vadinamas kinologija (kynos – šuo, logos – mokslas). Šis mokslas nagrinėja šunų kilmę, veisles, anatomiją, auginimą, dresavimą, šėrimą, parodų organizavimą ir kt.

Kinologinė kultūra – tai apibrėžtoje teritorijoje gyvenančios žmonių populiacijos stilių, gyvenimo būdų, elgesio normų visuma, apimanti požiūrį į šunis, jų vietą visuomenėje, elgesį su šunimis, šunų panaudojimo ugdymo, gydymo procese, sporto, pramogų, gelbėjimo ir kitose visuomenės gyvenimui reikšmingose srityse galimybes.

Kinologinė kultūra – visiškai naujas terminas sociologijoje, kurio naudojimą galėtų riboti faktas, kad terminas „kinologija“ (angl. „cynology“) nėra plačiai naudojamas anglakalbėse šalyse, jo neaptiktume daugelyje angliškų žodynų.

Šis terminas vartojamas rusų, kai kurių kitų slaviškų šalių, vokiečių, prancūzų, lietuvių kalbose.

„Kinologija“ nėra suprantamas kaip mokslas plačiąja, akademine, prasme, tačiau jo reikšmė kur kas platesnė nei kai kuriose šalyse vartojamo termino „šunininkystė“. Mat pastarojo žodžio reikšmė apima dar siauresnį lauką – šunų veisimą ir auginimą ir vartotina kaip zoologijos terminas šia siaura prasme. Plg., „galvijininkystė“ –  galvijininkystė galvijų auginimas ir laikymas (Terminų žodynas).

Kinologinės kultūros raiška, lygis, reikšmė skirtingais laikais ir skirtingose visuomenėse buvo ir yra nevienodi. G. Drač  tvirtina, kad Rytų ir Vakarų kultūros labai skiriasi savo prigimtimi, o ypač – santykiu su pasauliu ir gamta. Vakaruose pagrindinis dėmesys skiriamas būties substancijai, o kūrimas suvokiamas kaip Dievo ir žmogaus veiklos sfera, kurios dėka siekiama racionaliai pakeisti, pertvarkyti pasaulį.

Čia ypač svarbus žmogaus kūrybiškumas: kūryba žmogui priskiriama todėl, kad žmogus, kaip Dievo paveikslas ir panašumas, yra pašauktas kurti. O Rytuose, priešingai, orientuojamasi į nebūtį, pagrindinis dėmesys skiriamas pasaulio sandarai ir jo funkcijoms. Kūryba suvokiama kaip išskirtinė dievybės veiklos sfera, akcentuojama pasaulio harmonija. Vakaruose žmogus priešpastatomas gamtai, gali ją keisti priklausomai nuo savo poreikių. Rytuose orientuojamasi į žmogaus ir gamtos vienovę, kuri atsiranda dėl žmogaus dvasios ir kūno tobulėjimo, gebėjimo įsilieti į gamtą ir natūralią įvykių eigą (Г. В. Драч, 2003).

Aurelija Staskevičienė, Lietuvos kinologų draugijos atstovė spaudai, žurnalistė, buvusi leidinių apie kinologiją redaktorė tvirtina, kad „mūsų žmonės dar nedaug pažengę nuo grandinės ir būdos“, arba „meilė gyvūnams per daug supoetinama“ („Moters savaitgalis“, 2009 spalis, Nr. 42).

Išeitų, mūsų kinologinėje kultūroje galima įžvelgti ir rytiečiams būdingo abejingumo šunims (yra kultūrų, kuriose šuo laikomas „nešvariu“ gyvūnu, juos draudžiama auginti namuose), ir – kaip turtinguose Vakaruose – dažnai išskiriamas iš kitų gyvų būtybių tarpo ir tampa „šeimos nariu“.

Taigi mūsų kinologinėje kultūroje galima įžvelgti tiek Rytų, tiek Vakarų šalims būdingų bruožų. Kita vertus, kultūrinių universalijų apraiškų galime pastebėti ir Rytuose. Pastaruoju metu Kinijoje, kurioje šunys nuo seno ir iki šiol auginami maistui, tam tikra visuomenės dalis perėmė vakarietišką požiūrį į šunis kaip kompanionus bei šeimos narius ar prestižą įrodančius atributus.

Kaip interviu šio darbo autorei teigė Lietuvos diplomatinės atstovybės Kinijoje komercijos atašė Gvidas Kerušauskas, Kinijoje vis daugiau žmonių laiko šunis. Kinai šunis rengia išvesdami žiemą pasivaikščioti, gamina daug Vakarų ir Lietuvos rinkai skirtų reikmenų šunims. LR ambasados Kinijoje III sekretorė Aušra Bogvilaitė tvirtino, kad Pekino gatvėse vis dažniau pasirodo madingai aprengtų, išpuoselėtos išvaizdos kilmingų augintinių, kinai kopijuoja Vakarų madas.

Požiūris į šuns vietą visuomenėje pastaraisiais dešimtmečiais keičiasi ir Lietuvoje.

Nuo 1965 m. pradėti kurti pirmieji šunininkystės klubai Vilniuje ir Kaune. Kai Baltijos šalys buvo Sovietų Sąjungos dalimi, šunų veisimą reglamentavo „Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti“ (SDAALR, arba DOSAAF). Veisėjams būdavo patariama, kurį reproduktorių naudoti savo kalėms, ir taip pat buvo tikimasi, kad dalis vados šuniukų bus padovanota kariuomenei.

Miniatiūrinės ir dekoratyvinės šunų veislės SDAALR nebuvo mėgstamos dėl netinkamumo armijos poreikiams, tačiau medžioklinių šunų veislės buvo laikomos gera alternatyva prireikus kompensuoti tarnybinių veislių trūkumą.

Pirmoji šunų paroda, įvykusi pagal visai kitu principu veikiančios Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) taisykles, įvyko Vilniuje 1993 metų kovo mėnesį.

O 2005 metais Lietuvos kinologų draugija (LKD) tapo visateise FCI nare. LKD įkurta 1992 m. Tai vienintelė oficiali organizacija, atstovaujanti Lietuvos kinologams Tarptautinėje kinologų federacijoje (FCI) – įtakingiausioje pasaulio kinologinėje organizacijoje, kurią sudaro 86 nariai (po vieną organizaciją iš šalies).

Lietuvos kinologų draugijos tikslas – vienyti šalies kinologus, skatinti veisti gerus veislinius šunis, tinkamai atstovauti mūsų šalies kinologų interesams pasaulyje. Lietuvos kinologų draugijos šunų veislių knygoje įregistruotos 183 šunų veislės, per metus registruojama apie 750 šunų vadų, išduodama apie 5000 FCI vienijamose šalyse pripažįstamų šunų kilmės dokumentų.

Lietuvos kinologų draugija vienija 51 šunų mylėtojų klubą, Jaunųjų vedlių klubą, Šunų dresūros ir sporto klubą. Draugija ir jos nariai rengia tarptautines ir nacionalines šunų parodas, medžioklės lauko bandymų, dresuotės ir sporto varžybas, seminarus. Į tarptautines šunų parodas Lietuvoje atvyksta po 2000 ir daugiau dalyvių iš įvairių šalių, ir šis skaičius didėja.

Laukite tęsinio.