Artimiausios tarptautinės šunų parodos Lietuvoje: rugpjūčio 4, 5, 6 d. Druskininkuose.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Kam reikalingas vokiečių dogas?

Kaip su šiuo gražiu ir gracingu, gigantišku šunimi sutarti? Ar gali vokiečių dogas gyventi bute? Kaip elgiasi su mažais vaikais? Ar galima dogą dresuoti apsaugai?

 

Apie tai (ir ne tik) su FCI II grupės šunų teisėja, vokiečių dogų aistringa mylėtoja, menininke ir žurnaliste Maria Gkinala (Airija) kalbėjosi žurnalistė Daiva Norkienė.

Daiva Norkienė: Vokiečių dogus žmonės kartais pavadina karališka šunų veisle, o šios veislės istorija kai kam gali priminti pasaką. Didžiuliai rūmai, prabangus gyvenimas, išdidūs raiteliai, kuriuos pasijodinėjimuose lydi vokiečių dogai. Bet vokiečių dogai buvo išveisti ne tam, kad būtų tik namų ar rūmų dekoro elementu?

Maria Gkinala: Vokiečių dogų, kaip veislės, istorija ilga ir turtinga. Daugelio veislių gerbėjai mėgsta priskirti joms neva istoriniais šaltiniais pagrįstus pasakojimus, tačiau kai kurie jų yra tik romantiškos fantazijos.
Bet turime įrodymų, kad į vokiečių dogus panašūs šunys prieš kelis tūkstančius metų iki Kristaus buvo veisiami medžioklei. Dažniausiai – stambių žvėrių (šernų, elnių, lokių) medžioklei. Taip pat jie buvo veisiami karo tikslams bei apsaugai.

Yra išlikusios trys svarbios freskos senoviniame Graikijos Mikėnų mieste, datuojamos XV a. prieš Kristų. Jose pavaizduoti keletas šunų, atakuojančių laukinį šerną. Šie šunys su antkakliais, o jų kailiai išmarginti mėlynomis (pilkomis), juodomis ir rusvomis dėmėmis, panašiomis į marmurinių dogų arba vadinamųjų „porcelain tiger“ – „porcelianinių tigrų“ spalvos vokiečių dogų.

Aleksandro Didžiojo (356 – 323 m. prieš mūsų erą) laikų medžioklės scenoje pavaizduoti į vokiečių dogus labai panašūs šunys, atakuojantys stambų žvėrį.

Tik daug vėliau, feodalinėje santvarkoje, šie dideli šunys tapo labai vertinami Europos dvaruose. Dėl savo neabejotino, nepaneigiamo grožio ir dydžio jie tapo  puoselėjama aristokratų vertybe (nuosavybe). O jų į žmogų orientuota (human – centric) natūra padarė juos privilegijuotų visuomenės klasių numylėtiniais.

Tačiau, nepaisant to, vokiečių dogams visais laikais teko sunkiai dirbti. Tie rūmų šunys nebuvo tik dekoracijos, juos naudodavo medžioklėje. Ir kai kuriose vietovėse šiam tikslui jie naudojami iki šiol. Taip pat jie yra puikūs kompanionai ir sportinių varžybų dalyviai. Dalis žmonių mano, kad vokiečių dogai yra skirti tysoti lyg koks bulvių maišas ant sofos;  jie netiki, kad dogai gali būti atletiški, ir ši nuostata yra mažų mažiausiai keista. Dažniau ši nuostata paplitusi tarp parodinių šunų augintojų ir tų, kuriems trūksta žinių apie vokiečių dogus, tai yra naujokų, o tai neatneša veislei nieko gero.

 

Daiva: Jei dogai kilo iš karui išveistų ir naudotų šunų, nuostabu, kad šiais laikais jie nėra agresyvūs šunys. Esu žurnalistė, man nesunkiai prieinama apkandžiojimų, mirtinų žmogaus sužalojimų statistika, bet neteko girdėti, kad Lietuvoje vokiečių dogas ką nors būtų sužeidęs.

Maria: Vokiečių dogas yra švelnus, o ne agresyvus apsauginis šuo! Stambius žvėris medžiojantis rūmų šuo turėjo būti paklusnus, inteligentiškas, geras kompanionas, tai reiškia, kad vokiečių dogus veisiant buvo taikoma atranka, kad šunys būtų būtent tokio temperamento.

Vokiečių dogas nėra grynas molosinis šuo (terminas „molosas“ yra neteisingai vartojamas, kadangi senovės Graikijos šunys iš Molosijos (Molossia) buvo nepanašūs į šiuolaikinius sunkius mastifus!), jie buvo neabejotinai sukryžminti su šunimis bėgikais (sighthounds) dėl greičio.

Medžiotojų šunys turėjo būti draugiški ne tik kitiems medžiotojams, bet ir dirbti komandoje su kitais šunimis. Būtina prisiminti, kad ši veislė, be jokios abejonės, yra skirta ne apsaugai (apsauginių šunų veislių atstovai dažniausiai išveisti dirbti vieni  ir pasitikėti tik vienu žmogumi). Vokiečių dogai taip pat nėra palikuoniai ūmių, greit supykstančių pinčerių ar mėsininkų šunų, kurie buvo išveisti agresijai.

Medžiokliniai šunys, ypač tie, kurie turėjo medžioti poromis ar nedidelėmis grupelėmis, menkai tedemonstruoja teritorinę agresiją, jie yra laimingi galėdami bendrauti su kitais šunimis, gyvūnais. Airių vilkogaudžiai kadaise, kaip ir dogai, taip pat buvo naudojami kare, tačiau šiandien jie yra švelnūs gigantai. Nėra tiksliai žinoma, ar šie karo šunys buvo naudojami atakuoti žmones mūšyje, ar tik sukelti paniką ir sumaištį tarp raitininkų (kavalerijos).

Kad ir kaip ten būtų, nuo tų barbariško šunų naudojimo laikų praėjo šimtai ir tūkstančiai metų. Antrojo Pasaulinio karo metais šunys buvo naudojami kitokiomis aplinkybėmis negu antikos karuose –  prižiūrėjo stovyklas, buvo naudojami paieškai, sužeistųjų gelbėjimui, pasitelkiami perduoti žinias. Vykdant selekciją, agresija nebuvo toleruojama. Žinoma, jei šeimininkui grėstų mirtinas pavojus, kiekvienos veislės atstovas, nepriklausomai nuo to, koks švelnus yra natūraliomis sąlygomis, gali pulti užpuoliką instinktyviai, net būdamas specialiai netreniruotas.

Vokiečių dogai ne išimtis. Atsidūrę blogose rankose vokiečių dogai gali tapti pavojingais, pagiežingais, yra pasitaikę ir fatališkų atvejų, pavyzdžiui, Vokietijoje. Bet, ačiū Dievui, tokių atvejų žinoma tik keletas. Dėl jų kalti neatsakingi, medicinine prasme nepakaltinami ar kriminalinę praeitį turintys žmonės, ir mes visada turime būti budrūs ir nepakantūs tiems, kurie treniruoja vokiečių dogus tapti nenuspėjamais ir pavojingais.

Švelnūs šunys, tokie kaip vokiečių dogai, neturi būti parduodami žmonėms, kurie yra nesubrendę, kvaili ar visuomenės atžvilgiu kenkėjiškai nusiteikę, ir kurie gali panaudoti dogus kaip ginklus. Ir mes (auginantys bei veisiantys dogus – vert. pastaba) nuolat turime tikrinti ir stebėti, kad šunys bus socializuoti, prižiūrėti, nuspėjami ir visąlaik tai kontroliuoti.

Daiva: Ar seniai auginate vokiečių dogus?

Maria: Nuo  1978-ųjų metų.

Daiva: Kaip nėra vien tik gerų ar vien tik blogų žmonių, taip ir šunų. Prašyčiau išvardyti gerąsias ir blogąsias vokiečių dogų savybes.

Maria: Gerai yra tai, kad vokiečių dogai yra geriausi šunys kompanionai pasaulyje ir patys gražiausi. Jų grožis klasikinis, nė viena kita veislė nėra tokia įspūdinga ir taip gerai sudėta kaip vokiečių dogas. Jie užburiantys, lyg gyvos skulptūros. Stiprūs, švelnūs, rūpestingi, myli žmones, ypač myli vaikus, mėgsta kitus gyvūnus, jei yra gerai socializuoti. Jie yra puikaus charakterio ir daug labiau „žmogiški“ nei kitos šunų veislės. Su jais lengva gyventi, lengva treniruoti, jie išskirtinai ištikimi. Jie nėra egocentriški, jie jus „įsivaikins“ beveik motiniškai, jie yra tolerantiški, orūs ir kilnūs.

Jie išdidūs, didžiadvasiški ir labai protingi. Jie net mokysis tik stebėdami jus ir gyvendami su jumis – bet su sąlyga, kad jūs kalbėsitės su jais, o ne tik mokysite komandų. Būdami šuniuko amžiaus, jie mažiau griauna ir mažiau daro žalos nei daugelis kitų šunų, tai labai švarūs šunys. Namuose jie puikiai elgiasi, yra drausmingi ir padaro mažiau rūpesčių negu mažesnių veislių šunys.

Tačiau, žinoma, jie neturi būti pratinami šokinėti ant žmonių ir baldų. Juos lengva valdyti ramiu balsu ir jie visada stengiasi įtikti šeimininkams.

Didelių trūkumų ši šunų veislė lyg ir neturi. Daliai žmonių nepatinka, kad šie šunys „per dideli“.  Juk negalite įsidėti jų į rankinę ir nusinešti pas kirpėją, kaip kad padarytumėte su „žaisliniu“ („toy“)  šuniuku. Tai yra brangūs šunys, nes juos taisyklingai užauginti galima tik šeriant kokybišku ėdalu. Auklėdami dogą turite būti rūpestingi, atidūs, kadangi tai gigantiška veislė, reikia ir didesnio atsakingumo. Gaila, kad šios veislės šunys nėra tokie ilgaamžiai, kaip kai kurių mažųjų veislių šuniukai.

Jūs turite dogams skirti ne tik laiko, bet ir erdvės. Vokiečių dogai nėra skirti žmonėms, kurie nori „šuniško“ šuns. Tai veislė, kurios atstovai negali gyventi lauko sąlygomis, kaip kad daugelis šiaurinių veislių arba kaimo terjerų. Vokiečių dogas nėra iš tų šunų, kuriam svarbu tik būti laiku pašertam, kaip kad būdinga kai kurioms labai nepriklausomo charakterio veislėms. Dogas yra ypatingai prie žmogaus prisirišantis šuo, kuris gali tiesiog nuvysti, sunykti ir žūti be šeimininko rūpesčio ir jo dėmesio.
Daiva: Ką, jūsų nuomone, turi daryti vokiečių dogas, kokia jo paskirtis šiandien: būti sofos dekoracija, dirbti sargu ar žibėti šunų parodose?

Maria: Vokiečių dogas, remiantis britiška standarto versija, turi galėti ir būti pasirengęs „eiti bet kur ir daryti bet ką“.

Yra daug vokiečių dogų, kurie dalyvauja sporto varžybose, tokiose kaip vikrumo (agility). Kiti vykdo paiešką ir dalyvauja gelbėjimo darbuose, taip pat ir gelbėjimo darbuose vandenyje; daug vokiečių dogų savininkų treniruoja juos paklusnumo varžyboms, kiti mėgsta šunų parodas, o dar kiti yra tiesiog laimingi, galėdami su dogu klaidžioti po mišką ar parką, o paskui drauge šildytis ant sofos.

Kai kurie dogai, pamatę nepažįstamus žmones, loja ir atrodo agresyvūs, yra pasirengę apginti vaikus, kitus šeimos narius, jų gyvybes. Tai labai universali, plačiai pritaikoma veislė – tai prigimtinės vokiečių dogų savybės. Žinau keletą, kuriuos šeimininkai naudoja net medžioklėje. Tik vienas specifinis sportas, kuris, mano manymu, yra visiškai netinkamas dogui, – treniravimas pulti, persekioti, sulaikyti žmogų (originale – „manwork“ arba „schutzhund“ – D. Norkienės pastaba).

Vokiečių dogai neturi būti treniruojami atakuoti žmones, kadangi tai absoliučiai neatitinka šios veislės atstovų mentaliteto ir temperamento. Tai paprasčiausia neatsakinga ir per daug pavojinga! Pažįstu porą vadinamųjų dresuotojų, kurie pabandė dogus to mokyti, ir viskas baigėsi ligoninėje, nes vokiečių dogai yra daug aukštesni ir daug galingesni nei vokiečių aviganiai. Todėl, pavyzdžiui, vokiečių dogui atakuojant rankovę, gali išnirti žmogaus petys arba ranka iš viso gali lūžti. Dėl šios priežasties policijos pajėgos, kurių kinologai žino, ką daro, liovėsi vokiečių dogus naudoti patruliavimo tarnyboje.

Rengiantis vokiečių dogą atakuoti žmogų dresuotojas turi sužadinti gyvūną taip, kad jis peržengtų jam būdingą atsparumo provokacijoms (nereagavimo į provokacijas) ribą. Kitaip tariant, toks dresiravimas turi „laužyti“ šuns instinktus, perrašyti juos ir priversti dogą reaguoti taip, lyg būtų realus pavojus. O nuolat kartojant šias surežisuotas, netikro pavojaus situacijas, palaipsniui ir garantuotai sumažės šuns natūralios tolerancijos provokacijoms ribos, ir tai sąlygos šuns agresyvumo didėjimą, pastūmės jį tapti pavojingu ginklu.

Neatsitiktinai vokiečių dogai nėra veisiami karšto temperamento ir neturi kovinės dvasios, kaip terjerai. Vokiečių dogai yra natūraliai budrūs savo namuose ir atsidavę žmonėms, kuriuos pažįsta ir myli, bet tai nėra sarginiai šunys, kuriuos reiktų mokyti atakuoti žmones; štai kodėl FCI šalyse dogams veislės čempionatuose nereikia darbinių savybių bandymų. Vokiečių dogų standartas reikalauja, kad dogas būtų itin atsparus provokacijoms ir nebūtų agresyvus. Mes turime to nepamiršti.

Daiva: Prisimenu keletą atvejų, kai vokiečių dogų savininkai juos laikė lauko sąlygomis kieme. Tai buvo prieš daugelį metų. Bet ne kiekvienas, o ypač, nesusidūręs su šia veisle, žino, kad vokiečių dogai negali gyventi lauke dėl mūsų šalto ir drėgno klimato. O žinantys kartais bijo įsigyti vokiečių dogą tik todėl, kad gyvena nedideliame bute. Kaip manote, ar gali vokiečių dogai gyventi didmiesčių butuose? Kaip padaryti, kad šis didelis šuo nesikankintų mažoje erdvėje?

Maria: Vokiečių dogai gali gyventi mažesniuose butuose tiek ilgai, kiek jų šeimininkai turi laiko juos tinkamai socializuoti, bendrauti ir užsiimti aktyvia veikla. Daugybė žmonių visame pasaulyje laiko vokiečių dogus butuose ir aktyvia veikla užsiima parkuose. Jeigu jūs galite pasiimti šunį su savimi į daugelį vietų, kur vykstate, jūsų šuo bus laimingas!

Man liūdna, kai matau vokiečių dogus, gyvenančius lauko statiniuose – būdose, juk jie yra namų gyventojai, žmogaus kompanionai ir nusipelno kokybiško gyvenimo patalpose. Vokiečių dogai taip pat nėra kiemo (lauko) šunų veislė, kurią galima tiesiog išleisti į didelį privatų sklypą, kad susirastų užsiėmimą – loti ir šokinėti aukštyn ir žemyn ant tvoros. Tai užsiėmimas, nevertas vokiečių dogų proto. Jie yra labai protingi šunys, ir tokia veikla labai greit nusibosta.

Jie laimingi, kai yra su mumis ir gali sekti mus visur. Buvimo su šeimininku jiems reikia labiau nei  ko kito. Jie puikiai jaučiasi galėdami būti kompanionais, išeiti pasivaikščioti su šeimininku ir mankštintis žaidimo forma ir socializacijos forma su kitais šunimis ir žmonėmis.

Jiems taip pat reikia mąstymą stimuliuojančių žaidimų, o ne tik pasikartojančių, nors ir patrauklių, žaidimų su kamuoliuku ar „frizbi“. Jiems reikia įdomių, nuotykius primenančių žaidimų, pavyzdžiui, šeimininkas gali sukurti situacijas, kad dogas galėtų ko nors ieškoti, palakstyti laisvai, dogams įdomu bendrauti su šeimininku. Tai nėra šunų tipas, kuris džiaugiasi nuolatiniu kareivišku „muštru“, bet jei jie yra šeimininkų kompanionai, gauna įdomios veiklos ir gali nemažai laiko praleisti su šeimininku, tada taip, jie gali gyventi net mažuose butuose.

Likę vieni, dogai „vegetuoja“, todėl manau, jiems tiktų kompanionas – kitas vokiečių dogas, kitos veislės šuo arba katinas!

Tai vienintelė man žinoma šunų veislė, kurios atstovai vieną minutę gali būti laimingi, gulėdami po rašomuoju stalu, kai jūs užsiėmęs rašote, o kitą minutę pasiryžę kopti su jumis į kalnus – jie tokie universalūs!

Gerai išveisti (iš gero, atsakingo veisėjo – vert. pastaba) ir taisyklingai užauginti vokiečių dogai gali eiti į turistinius žygius ir įveikti daugybę mylių per dieną. Bet mes, šeimininkai, privalome patikrinti jų širdis ir klubų sąnarius, prieš pradėdami treniruoti tokiai veiklai. Sveikatos patikrinimas reikalingas, kaip ir visiems sportininkams. Vokiečių dogai tikrai negali išgyventi lauke, nes šios veislės šunys neturi „dvigubo kailio“ – pavilnės, ir jie turi būti apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų.

Daiva: Kuo šeriate savo vokiečių dogus ir kaip juos mankštinate, vaikštote?

Maria: Šeriu savo šunis du kartus per dieną javainių tipo šunų maistu, į kurį pridedu kartais virtos, kartais – RAW mėsos. Prieš duodama šunims sausą maistą, gerai išmirkau. Taip pat kartais šunims į maistą įdedu kiaušinių, makaronų, rudųjų arba laukinių ryžių, daržovių, vaisių ir, labai svarbu – natūralaus jogurto, fetos sūrio arba pasukų ir šiek tiek alyvuogių aliejaus. Mes einame pasivaikščioti ar pasiausti į laukus. Anksčiau, kad vokiečių dogai galėtų geriau išsikrauti, pasitreniruoti, turėjau greihaundą, kadangi aš nebegaliu labai gerai bėgioti nuo tada, kai susižeidžiau kelius. Dabar mes turime vipetą.

Daiva: Ar vokiečių dogai bei kitų veislių stambūs šunys gali gyventi šeimose, turinčiose mažų vaikų?

Maria: Aš pasitikėčiau savo nuosavais vokiečių dogais, jų tinkamu elgesiu su mano vaiku, kaip aš pasitikiu jais ir dėl savo gyvybės. Bet aš nepasitikiu nė vienu šunimi, jei jis paliekamas su kūdikiu be priežiūros. Tai neatsakinga! Kūdikis gali staiga surikti, mažas vaikas gali durti į akį šuniui ir taip sukelti jaunam šuniui paniką.

Su gerai išauklėtais, atsakingai išveistais vokiečių dogais, patekusiais į protingą šeimą, pas atsakingus šeimininkus – jokių problemų. Tačiau dalis vokiečių dogų yra išveisiami  vadinamosiose „šunų fermose“ arba veisiami, neatsižvelgiant į tai, kad protėviai turėjo patologinių temperamento ydų. Šuniukų daugintojai, „fermeriai“, nesuka sau galvos, jei veisiamas šuo yra nervingas, drovus ar agresyvus, besikandžiojantis dėl baikštumo. Todėl atsargumas nepakenks. Rūpestinga reproduktorių atranka yra pagrindas, ir įsigyti šuniuką reikia tik iš atsakingų veisėjų.

Kitų didžiųjų veislių šunys taip pat gali gerai elgtis su vaikais su sąlyga, jei atsakingų žmonių išveisti ir socializuoti. Protas – geriausias žmogaus patarėjas.

Daiva: Ačiū už interviu!

Maria: Ačiū už klausimus ir sėkmės jūsų vokiečių dogams!

 

Apie Maria Gkinala

Gimė šunis mylinčioje šeimoje Atėnuose, Graikijoje, ir užaugo tarp įvairių grynakraujų bei mišrūnų šunų. Menininkė (studijavo tapybą, skulptūrą) ir žurnalistė. 1978 m. tapo aistringa vokiečių dogų veislės mylėtoja. Vėliau nutarė studijuoti kinologiją Anglijoje. Yra Graikijos kinologų klubo, Atėnų šunų mylėtojų draugijos ir kelių veislės klubų savo gimtojoje šalyje narė bei steigėja.

Jos pirmasis vokiečių dogas buvo tigrinė kalytė iš Vokietijos. Užregistravo veislyną (FCI) „Fainomenon“ pavadinimu.

Kaip profesionali dailininkė ir ikonografė yra daugelio straipsnių ir ataskaitų, spausdintų šunų augintojams skirtuose Graikijos, Kipro, Australijos, Didžiosios Britanijos, JAV žurnaluose bei interneto portaluose autorė. Yra pasaulinės šunų augintojams skirtos spaudos asociacijos narė, buvo „Šuns“ žurnalo redaktorė (1998-2000).

Maria Gkinala yra perskaičiusi daugybę paskaitų apie kinologiją, dalyvavo radijo ir televizijos laidose, skirtose šunų tematikai, pravedė daug seminarų apie šunų judesių ir raumenų treniravimo reikšmę.

Veisėja ir daugelio garsių šunų savininkė. Yra FCI rango teisėja, galinti teisėjauti visoms II FCI grupės šunų veislėms; teisėjavo Graikijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur. Nuo 2005 metų gyvena Airijos respublikoje.

„Fainomenon“ veislyno nuotraukos