Rugsėjo 30 d. kviečiame gyvūnų mylėtojus švęsti Pasaulinę gyvūnų globos dieną Vilniuje prie Baltojo tilto!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Kaip kilmingų šunų parodos pasitarnauja visuomenės saugumui

Žurnalistė, sociologė ir kinologė D.Norkienė – apie visuomeninę kilmingiems keturkojams skirtų renginių reikšmę bei minėtų renginių įtaką šunų kainoms ir įvairioms visuomenės grupėms.

 

Kartą, vedžiodamasi vokiečių dogą po mišką, sutikau jauną porą – vyrą ir moterį. Ji paklausė: ar jūsų šuo dalyvauja šunų parodose? Atsakius teigiamai, moteris paprašė dogą paleisti nuo pavadėlio, nes ji norinti jį paglostyti, iš arčiau susipažinti su veisle. „Nebijau šunų, kurie lanko parodas“, – paaiškino sutiktoji. Mat parodose ji sutikdavusi „tik draugiškus šunis“. Tai paskatino rimčiau susimąstyti apie visuomeninę kilmingiems keturkojams skirtų renginių reikšmę bei minėtų renginių įtaką šunų kainoms ir įvairioms visuomenės grupėms.

Kinologai, o pastaruoju metu ir kai kurie sociologai (tarp jų – ir šio teksto autorė), pripažįsta, kad visuomenė susikaldžiusi ne tik į šunų mylėtojus ir jų nemėgstančiuosius. Į viena kitai ne itin draugiškas stovyklas pasidalinę ir tie, kurių namuose yra vietos keturkojams. Auginantys šunis mišrūnus žmonės tvirtina, kad meilės verti ne tik kilmės dokumentus turintys, bet ir beveisliai, kurie ištikimybe, prieraišumu, o kartais ir grožiu esą nenusileidžia savo kilmingiems giminaičiams.

To niekas neneigia. Neatsitiktinai šunys ir žmonės tūkstančius metų gyveno greta. Ir šiandien mokslininkai vis dažniau prabyla apie tai, kad dar neaišku, kas ką pasirinko: ar žmogus prijaukino vilką ir šis tapo šunimi. Ar vilkas pasirinko žmogų, pajutęs, kad greta jo gyventi sočiau ir patogiau. Kad žmogus ir šuo be vieni kitų neišsivertė, aišku: per keliolika tūkstančių metų trunkantį draugystės laikotarpį šunys iš sargų ir bandų ganytojų bei medžiotojų pagalbininkų daugeliui tapo šeimos nariais.

O ar už šeimos narį reikia mokėti pinigus? Kodėl taip brangiai kainuoja grynakraujai keturkojai? Kam šunims reikalingi kilmės dokumentai, šunų parodos? Juk be dokumentų šie gyvūnai kainuoja gerokai pigiau arba išvis dalijami veltui.

Šie klausimai iškyla ne vienam, ketinančiam įsigyti keturkojį draugą. Žibalo į ugnį dažnai šliūsteli dokumentų neturinčių šunų pardavėjai, potencialius pirkėjus viliodami pažadais, kad jų parduodamas šunelis užaugsiąs visiškai toks pat kaip grynakraujis, tik yra pigesnis, nes esą „nereikia mokėti už dokumentus“.

Taip ne tik supriešinami grynakraujų ir beveislių šunų augintojai, tai yra atskiros visuomenės grupės, bet ir skleidžiamas mitas, kad kiekvienas į tam tikros veislės grynakraujį šunį panašus keturkojis pasižymi visomis tai veislei būdingomis savybėmis. O pigesnis neva dėl to, kad šunelio veisėjai nešvaistė pinigų neva brangiems ir niekam nereikalingiems šuns dokumentams.

Iš tiesų šuns dokumentai kainuoja vos kelias dešimtis litų. Tad ne „popieriuje“ esmė.  Dar ne visi žmonės žino, kad kilmės dokumentų negalima tiesiog imti ir nusipirkti. Lietuvos kinologų draugija juos išduoda pagal griežtai reglamentuotą tvarką tik tiems šunims, kurie sukergti laikantis tam tikrų reikalavimų bei atitinka savo veislės standartą.

Vienas tokių reikalavimų – šuniukų tėvai turi būti dalyvavę ir labai gerai arba puikiai įvertinti šunų parodose. Kalytėms pakanka būti įvertintoms „labai gerai“, o pretendentams tapti „tėčiais“ būtini įvertinimai „puikiai“.

Būtent šunų parodose paaiškėja, kiek grynakraujai parodų dalyviai atitinka veislės standarte aprašytą tos veislės idealą. Ir ne tik! Daugelis nežino, kad šunų parodos turi ir kitą, ne mažiau svarbią, o gal net ir svarbesnę reikšmę nei gražiausių šunų nustatymas.

Į šunų parodas Lietuvoje, priklausomai nuo parodų rango, susirenka nuo kelių šimtų iki tūkstančių šunų. Drauge su keturkojais atvyksta jų šeimininkai. Dažnai – šeimomis. O kur dar žiūrovai? Taigi vienoje vietoje susirenka daugybė įvairių veislių šunų ir žmonių, pradedant vaikais, baigiant seneliais. Per du dešimtmečius, kai šunų parodas organizuoja Lietuvos kinologų draugija, neteko girdėti atvejų, kad parodų metu šunys būtų sužaloję jų dalyvius ar žiūrovus, nors parodose šunys dažniausiai vedžiojami be antsnukių. Ypač reti ir atvejai, kai tarpusavio santykius nutaria išsiaiškinti keturkojai.

Taip yra todėl, kad į šunų parodas šeimininkai atvyksta su puikiai socializuotais, dresuotais, prie įvairių išorės dirgiklių, taigi ir prie svetimų žmonių bei gyvūnų gausos pripratintais keturkojais. Be to, šunų parodose ekspertai tikrina eksponentų psichiką.

Ekspertai, kitaip dar vadinami teisėjais, ne tik iš arti apžiūri jiems nepažįstamus keturkojus, bet juos liečia, glosto, apžiūri dantų sąkandžio taisyklingumą, patinus rankomis tikrina, ar šie nėra kriptorchai. Jei apžiūros metu šuo parodo agresiją ar baikštumą, teisėjas gali sumažinti tokio šuns įvertinimą ar net – diskvalifikuoti.

Tokie keturkojai turi labai mažai šansų būti veisiami. Tad galima drąsiai sakyti, kad šunų parodos reikšmingos ir visuomenine prasme: šunų savininkai, ruošdamiesi parodoms, privalo tinkamai savo keturkojus išauklėti. O antra, dažniausiai veisiami tik tie šunys, kurie parodose buvo aukštai įvertinti, o tai reiškia, kad jų ne tik eksterjeras, bet ir psichika atitinka šiems šunims keliamus reikalavimus. Taip pat galima tikėtis, kad tokius reikalavimus atitiko ir šių šunų tėvai bei seneliai, mat kilmės dokumentų buvimas įrodo, kad šuns protėviai sėkmingai dalyvavo analogiškuose renginiuose.

Vadinasi, pirkdami šunį su kilmės dokumentais, jūs turite kur kas daugiau šansų įsigyti stabilios psichikos keturkojį nei pirkdami pigesnį, panašų į jūsų geidžiamos veislės atstovą, bet neturintį minėtų dokumentų.

Šiame puslapyje paskelbtose nuotraukose matote, kaip gražiai parodoje bendrauja keturkojai ir jų šeimininkai. Kaip atsargiai šunys elgiasi su vaikais ir vienas su kitu.

O dabar tereikia įsivaizduoti, kas būtų, jei staiga susitartų ir vienoje vietoje susirinktų dešimtys ar šimtai žmonių su savo dažnai voljeruose, prie būdos ar panašiomis sąlygomis augintais, nesocializuotais, niekieno nepatikrintais keturkojais. Triukšmo, šunų pjautynių, incidentų su žmonėmis, chaoso ar net tragedijų išvengti nepavyktų.

Taigi kodėl grynakraujai šunys kainuoja brangiau už neturinčius kilmės dokumentų? Kaip jau minėjau, daug kainuoja ne „popierius“, tai yra ne šuns pasas, kuriame surašyti tėvai ir protėviai. Registracija į parodas yra mokama. Tai nenuostabu: parodų organizatoriams tenka mokėti už salę, stadioną ar kitą parodai skirtą teritoriją.

Ekspertai dažnai kviečiami iš užsienio, o padorūs šeimininkai nepamiršta pasirūpinti svečiais. O kur dar išlaidos parodų katalogams, įgarsinimui, diplomams, prizams… Parodų dalyviai suvažiuoja iš įvairių miestų ir valstybių, taigi jiems kainuoja degalai, nakvynė viešbučiuose ar kempinguose, važiuojant į kai kurių užsienio šalių parodas – ir vizos. Visko neišvardysi.

Nenuostabu, kad kilmingų šunų palikuoniai kainuoja nepigiai. Ir dažnai šuniukų kaina neatperka nė dalelės įdėtų pinigų. Tačiau ne viskas pinigais matuojama.

Šunų parodos jų dalyviams suteikia ir daug teigiamų emocijų. Juk tai viena iš aktyvaus laisvalaikio leidimo formų, tai galimybė susitikti bendraminčiams, pergalių džiaugsmas ar pralaimėjimo ašaros. Žodžiu, adrenalinas. O buvimas gamtoje su keturkojais draugais ne vienam stresų ir amžino lėkimo išvargintam žmogui tampa sielos atgaiva.

Daiva Norkienė, Lietuvos kinologų draugija

Lino Vaicekausko nuotr.

Publikuota ir www.lrytas.lt