Rugsėjo 30 d. kviečiame gyvūnų mylėtojus švęsti Pasaulinę gyvūnų globos dieną Vilniuje prie Baltojo tilto!

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Kaip atsiranda „veisliniai“ be dokumentų?

Panagrinėkime keletą priežasčių, dėl kurių pasaulį išvysta „veisliniai“ šuneliai be kilmės dokumentų. Ir kas dėl to kaltas.

Šuniukų tėvai negavo tinkamų parodų įvertinimų

Pagal Lietuvos kinologų draugijos Šunų veisimo nuostatus (LKD yra vienintelė Tarptautinės kinologų federacijos atstovė Lietuvoje) kiekvienas veisimui naudojamas šuo turi atitikti savo veislės standartą.

Žinoma, daugeliui eilinių šunų augintojų visi šviesiaspalviai nulėpausiai bus „auksaspalviai retriveriai“, trumpakojai – „taksai“, o garbaniai – „pudeliai“. Tačiau šunų veisles ilgus šimtmečius formavo selektyvus veisimas, geriausi anatomijos bei šuns elgsenos specialistai atrinkdavo tuos gyvūnus, kurie tiksliausiai atitiko tam tikrus reikalavimus.

Būtent šių atsidavusių žmonių pastangomis ir turime net 400 pripažintų šunų veislių, kurios atitinka pačius įvairiausius šiuolaikinio žmogaus poreikius.

Šiais laikais labai paprasta įsitikinti, ar šuo atitinka veislės standartą – tereikia nueiti į keletą šunų parodų, kurios visus metus vyksta daugelyje Lietuvos miestų.

LKD reikalavimai skelbia, kad veisimui naudojamas patinas parodose turi būti gavęs bent du įvertinimus „puikiai“, o kalė – bent du kartus „labai gerai“.

Patikėkite, jei kalytė negali gauti dviejų įvertinimų „labai gerai“, tai greičiausiai reiškia, kad ji turi rimtų nukrypimų nuo standarto: trūksta dantų, jai sunku judėti, kailis atrodo nekoks, o gal ji tokia baikšti ar agresyvi, kad teisėjui ringe nepavyko kalės apžiūrėti.

Beje, parodai nebūtina ypatinga dresūra ar daugybė laiko, o ir registracija kainuoja visai nedaug. Šuniui tereikia greta šeimininko prabėgti ratu ir ramiai pastovėti, kol  teisėjas jį apžiūrės. Visas procesas trunka vos keletą minučių, o registracija į parodą gali kainuoti maždaug 40 – 100 litų.

Būkime pragmatiški – koks kvailys pagailės 80 litų už dvi parodas, jeigu jose sėkmingai sudalyvavusio augintinio šuniukų kaina gali išaugti net dvigubai. O jei jau tikime „veisėjo“ altruizmu ir polinkiu į labdarą, kodėl šuniukai nedalijami dykai? Taip pat pagalvokite, jei žmogus sako, jog „neturėjo laiko“ parodoms – kaip jis rado laiko kalės kergimui, jos priežiūrai nėštumo bei laktacijos periodu, tinkamai šuniukų priežiūrai, socializacijai?

Šuniukų tėvų kilmės dokumentuose įrašyta: „Veislės brokas“

Pasitaiko, kad net veisliniai puikių tėvų šuneliai gimsta su veislės broku (netinkamos spalvos arba struktūros kailis, prasta sankanda ir pan.). Tada į kilmės dokumentus dedamas spaudas „Veislės brokas“. Toks šuo negali dalyvauti parodose arba būti veisiamas, todėl paprastai šių šunelių kaina gerokai mažesnė.

Deja, kai kurie žmonės, įsigiję tokį pigesnį šunelį, vėliau nusprendžia „kompensuoti nuostolius“ ir kergia savo augintinį, nors būsimieji šuniukai ne tik negaus kilmės dokumentų, bet gali gerokai skirtis nuo veislės išvaizdos.

Nepamirškime ir to, kad tokių šunų šeimininkai dažniausiai net nebando tikrinti savo augintinių sveikatos, tirti jų dėl paveldimų ligų.

Netinkami veisti dėl sveikatos sutrikimų

Lietuvos kinologų draugijos tinklapyje nesunku surasti informaciją (http://www.kinologija.lt/?page_id=640&lan=ltu) apie tai, kokioms šunų veislėms kokias sveikatos patikras būtina atlikti.

Šie sveikatos testai nėra sukurti dėl kažkieno asmeninės naudos ar pramogos – daug metų vienos ar kitos veislės šunis veisiantys kinologai, veterinarijos gydytojai, remdamiesi savo patirtimi, gali išskirti dažniausias tam tikroms veislėms būdingas ligas.

Pavyzdžiui, daugelį didelių veislių šunų privaloma tirti dėl genetiškai paveldimos klubų bei alkūnių sąnarių displazijos, mažos veislės kartais kenčia nuo kelio girnelės išnirimo, o nuo paveldimų akių ligų neapsaugoti daugelio veislių šunys.

Jei veterinarijos gydytojai nustato, jog šuo serga viena iš genetiškai paveldimų ligų, jis neturi būti veisiamas jau vien dėl to, kad pasaulio neišvystų ligoms ir kančiai pasmerkti šuniukai. Teiginiai, jog „jam jau trys metai ir jis visai sveikas, veterinarų patikrų mums nereikia“ arba „šuns tėvai puikiai medžioja, todėl palikuoniai negali sirgti sąnarių ligomis“, yra žmonių apgaudinėjimas.

Beje, nuo ligų neapsaugoti ir kilmės dokumentus turintys gyvūnai, tačiau tikimybė, kad dokumentus turintis šuo sirgs genetiškai paveldimomis ligomis, yra kur kas mažesnė.

Be to, pirkdami dokumentus turintį šuniuką, jūs galite pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje šuns veisėjas įsipareigotų grąžinti jums dalį šuns kainos, jei paaiškėtų, kad šuo serga genetiškai paveldimomis ligomis. Jei veisėjas sako, kad jokių sutarčių jis nepasirašinės, nuoširdžiai siūlytume šuniuko ieškoti kitur.

Veislė priskirta pasitelkiant fantaziją

Tarp šunininkų sklando anekdotai apie tai, kad turguje iš tos pačios bagažinės galima įsigyti ir taksą, ir škotų terjerą, ir vokiečių aviganį. Svarbu paklausti, ar pardavėjas turi norimos veislės šuniukų.

Taip, daugelio šunų veislių mažyliai, kaip ir neveisliniai šuneliai, yra neįtikėtinai panašūs. Ypač jei jie parduodami 4-5 savaičių, o taip neretai daro tie šunelių „daugintojai“, kurie vengia investuoti į ilgesnį šuniukų maitinimą, skiepus, priemones nuo vidaus parazitų arba gaišti laiką valant mažylių paliktas balutes.

O Lietuvos kinologų draugijos Šunų veisimo nuostatai teigia, jog šuniukas negali būti parduodamas anksčiau, nei jam sukanka 6 savaitės. Beje, daugelis atsakingų veisėjų yra linkę šuniukus auginti bent iki 8 savaičių arba dar ilgiau, ir tai daroma pačių šuniukų ir jų būsimų šeimininkų labui.

Net labai maloniai besišypsantis žmogus, pardavęs jums neva veislinį šuniuką, gali būti paprasčiausias sukčius. Net parodytos neva „šuniukų tėvų“ nuotraukos negarantuoja, kad šunelis yra būtent šių šunų palikuonis.

Viena vada su kilmės dokumentais, kita – be jų

Pasitaiko veisėjų, kurie pinigus myli labiau nei savo augintinę. Jie nuveda augintinę į parodas, atlieka jos sveikatos tyrimus, bet…

Daugelio šunų veislių kalės rujoja du kartus per metus – tad ir šuniukų jos gali susilaukti kiekvieną rują.

Vis dėl to, besirūpindama kalės bei šuniukų sveikata, Lietuvos kinologų draugija draudžia kales kergti kiekvieną rują – jos gali susilaukti šuniukų bent kas antrą rują, maždaug kartą per metus. Turbūt nereikia aiškinti, kaip patelės organizmas nualinamas, jei ji šuniukų turi du kartus per metus (pavyzdžiui, vilkai rujoja ir palikuonių atsiveda tik kartą per metus).

Deja, pasitaiko neatsakingų veisėjų, kurie, oficialiai užregistravę veislyną, kalytę vis dėl to kergia kiekvieną rują, o dokumentus gauna tik kas antra vada, kita lieka „neoficiali“.

Jeigu Lietuvos kinologų draugija sužino apie tokius „neoficialių vadų“ atvejus, toks šunų veislynas yra uždaromas ir daugiau jokie tų pačių šeimininkų šunų palikuoniai negauna kilmės dokumentų, kol veislyno veikla yra suspenduota.

Ta pati taisyklė galioja ir kilmingų patinų šeimininkams – jei reproduktoriaus teises turintis patinas yra kergiamas su kale, kurios palikuoniai negali gauti kilmės dokumentų, tos reproduktoriaus teisės iš patino savininkų kuriam laikui yra atimamos.

Taip elgiamasi todėl, kad būtų išsaugotos ir toliau puoselėjamos konkrečios šunų veislės savybės bei užtikrinama būsimų šunų kartų sveikata.

Keistas mitas apie būtiną vieną vadą

Kai kurie šunų augintojai vis dar tiki seniai atgyvenusia teorija, kad kalytei būtina atsivesti vieną vadą „dėl sveikatos“. Atsiranda ir veterinarijos gydytojų, kurie šį mitą palaiko.

Kalės reprodukcinė sistema sutvarkyta taip, kad jai sveikiau neturėti palikuonių išvis, arba turėti jų reguliariai. Atsivedus tik vieną šuniukų vadą kaip tik iškyla grėsmė kalei susirgti įvairiais nemaloniais reprodukcinės sistemos sutrikimais.

Jeigu abejojate, kreipkitės į Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociaciją (www.lsgvga.lt) ir pasiteiraukite specialistų nuomonės.

Kiek kainuoja šuns kilmės dokumentai

Lietuvos kinologų draugijos išduodami ir visame pasaulyje pripažįstami šuns kilmės dokumentai arba yra duodami visai vadai, arba neduodami išvis.

Dokumentus turite gauti kartu su šuniuku, o ne vėliau, ne „paskambinus į klubą“ ar „susisiekus su veisėju X“. Šuniukas arba turi kilmės dokumentus, arba jų neturi.

Tikroji šuns kilmės dokumentų kaina siekia apie 50 litų. Jei jo tėvai yra tituluoti šunų parodų dalyviai arba yra išlaikę tam tikrus dresūros egzaminus, įrodančius ne tik jų tinkamumą medžioti ar dirbti tam tikrose tarnybose, bet ir įgimtas bei įgytas charakterio savybes, kilmės dokumentų kaina gali būti dar mažesnė.

Tiesa, kai kuriuos minėtus reikalavimus (parodos, sveikatos tyrimai) galima savotiškai „apeiti“. Pavyzdžiui, galima nevesti šuns į parodas, bet susimokėti tam tikrą mokestį (daug didesnį, nei kainuotų registracija į dvi šunų parodas) ir atvesti šunį į individualią ekspertų apžiūrą.

Net jei kalė netyčia susikergė su tos pačios veislės patinu, nuo praėjusios vados gimimo nepraėjus nei 8 mėnesiams, jos šuniukai vis dar gali gauti kilmės dokumentus. Tokiu atveju kalės savininkas, besielgdamas sąžiningai, turėtų sumokėti papildomas įmokas už savo negebėjimą tinkamai vykdyti LKD Šunų veisimo nuostatus.

Padirbti dokumentai: ar tai įmanoma?

Jei abejojate dėl įsigyto šuniuko kilmės dokumentų, pasiskambinkite į Lietuvos kinologų draugiją (prieš pirkdami augintinį, o ne parsivežę jį namo) ir paklauskite, ar tokių šunų vada yra užregistruota, ar ji tikrai egzistuoja, kokiam klubui priklauso veisėjas.

LKD išduodamų šuniukų kilmės dokumentų pavyzdžiai čia.

Lietuvos kinologų draugijos išduoti šunų kilmės dokumentai turi tam tikras žymes – vandens ženklus, plaušelius, lipdukus, antspaudus, atsakingų asmenų parašus.

Ir pabaigai

Visi augintiniai, nesvarbu, veisliniai ar ne, turintys kilmės dokumentus ar jų neturintys, yra vienodai svarbūs, brangūs ir verti mūsų meilės.

Jei žavitės konkrečia šunų veisle, gerbkite darbą žmonių, kurie ją kūrė ir saugojo – rinkitės dokumentus turintį gyvūną, kurio tėvai ir protėviai  atitinka veislės standartą, turi sveikatos tyrimų rezultatus, parodų įvertinimus. Jei jums veislė nėra tokia svarbi, apsilankykite www.gyvunugloba.lt, ten rasite daugybę puikių šunų bei kačių, kurie laukia savo šeimininkų.

Vaiva Žostautaitė

Žurnalas „Duok leteną“, 2011, Nr. 2 (4), strp. tekstas sutrumpintas

Svetlanos Valujevos nuotr.